Bet visų pirma norėčiau pasidžiaugti šiuo metu mano namuose karaliaujančiu "Mažyliu". Taip taip tokį vardą įgijo mano šiuo metu globojamas mažas (2 mėnesių) katinėlis.
Jis pas mane atsirado balandžio 14 dieną, kai sužalotas iš lauko buvo atneštas į veterinarijos kliniką, kurioje aš dirbu. Mažylis buvo sušalęs, pūliuojančiom akim ir stipria pūlinga sloga, o blogiausia, kad vietoj kairės kojytės, turėjo didžiulį pūlinį. Taigi virusai įveikti, bet deja kojytės sužalojimai paliko anspaudą, ties alkūnės sąnariu kojytė buvo lūžusi, bet dėl pūlinio ir per mažo jo svorio nieko nebuvo neįmanoma padaryti. Kojytė sugijo puikiai, tik nebesilankstys per alkūnę. Bet Mažyliui tai visai netrukdo.
Ir jis ieško savojo žmogaus ir savų namų (kadangi pas mane jis tik laikinai, kol rasim namus). Gal kaip tik skaitydamas/a prisiminsi, kad visuomet norėjai namuose katinėlio, o tai būtų puikus šansas jums abiems. Jei susidomėjai rašyk man el paštu.
Ir pagaliau mano savaitgalio pasivažinėjimai.
Labai senai norėjau aplankyti Burbiškio dvarą (Dvaras). Na, dvarai man visada įdomūs, kiekvienas spinduliuoja skirtinga kultūra ir savitu stiliumi. O be to, čia rengiama vienų gražiausių gėlių - tulpių, žydėjimo šventė. Šiemet pagaliau išsiruošiau.
Taigi prisigaminusi sušių, įsimetusi keletą bananų, slyvų ir kokteilių patraukiau savo tikslo link. Pakeliui spėjau aplankyti Šeduvoje įsikūrusį Velnių malūną (nuoroda). Šią vietą pamenu iš vaikystės, mažai, man ši vieta būdavo labai paslaptinga. Kadangi laikai keičiasi, žmonės taip pat, nostalgijos vedina atvykau į Šeduvą. Pirmas įspūdis labai nudžiugino. Malūnas tebestovi sveikas gyvas, aplinka sutvarkyta, čiurlena dirbtiniai kriokliukai, prūde plaukioja spalvoti japoniški karpiai, visur žalia, gražu.
Tik nepatiko visiškai į stilių nesiderinantis stiklinis priestatas bei siaubingi kvapai kavinėje (nepaminėjau turbūt, kad jau nuo senų laikų, šiame malūne veikia restoranas). Tik įėjus į vidų nosį pradėjo riesti labai nemalonūs kvapai, sklindantys nuo gaminamo maisto. Galiu tik spėti, koks to maisto skonis ir kokybė.
Na bet ne maisto vertinti ten vykau. Tad šiek tiek pailsėjusi ir papietavusi-pavakarieniavusi, pajudėjau toliau.
Ir o ba. Patekau į didelį didelį kamštį, kuris driekėsi panašiai gerus 4 km, ir šį atstumą aš įveikiau panašiai per valandą. Jau buvo apėmęs noras apsisukti ir keliauti namo (bet kadangi iki ten man 130 km, įveiktas atstumas ragino judėti toliau ir stebėti kas bus). Pagaliau pasiekusi tikslą ir radusi kur pasiparkuoti automobilį, tekina skyniausi kelią per didžiulę žmonių minią. Vakarėjant ir leidžiantis saulei skubėjau kuo griaučiau išvysti jas, tas nuostabias tulpes. Pirmas įspūdis kiek nuvylė, nes iš pasakojimų buvau susidariusi įspūdį, kad bus daugiau.
Bet galiausiai išnagrinėjusi visas lysves iki vienos, likau patenkinta tokia skirtingų gėlyčių gausa (kai kurios labiau priminė bijūnus ar orchidėjas, nei tulpes).
Dvaras ir jo aplinka taip pat paliko neblogą įspūdį. Akmeniniai statiniai man visada labai patiko.
Dvare dar eksponuojami ir senoviniai įrenginiai, karietos ir vežimai, patefonai.
Suma sumarum = kelionė pasitvirtino, jei bus proga, gal aplankysiu šį dvarą dar kartą, bet jau ne šventės metu.
Patarimas nebuvusiems ir norintiems važiuoti, nevykit šventės dieną, įspūdžiai bus geresni :)
O kas gi geriau po tokios kelionės, nei viena skaniausių šaltų sriubų - šaltibarščiai (adaptuoti veganams variantai).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą